05 Lap Kai vaikui reikia ne tik namų, bet ir žmogaus, kuris pasiliktų

„Klausykite širdies“, – taip abejojantiems, ar verta tapti nuolatiniu globotoju, pataria Jolanta. Jos istorija prasideda nuo pirmojo susitikimo su berniuku, kuris į naujus namus atvyko kupinas baimės ir nežinios. Šiandien ji žino: pasitikėjimas neatsiranda per vieną dieną, tačiau kantriai kuriamas ryšys gali pakeisti vaiko kasdienybę ir suteikti jam daugiau saugumo.

Nuolatinė globotoja Jolanta iki šiol prisimena dieną, kai į jos namus atvyko berniukas. Tą akimirką susipynė džiaugsmas, šiluma ir nerimas. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas – tiek vaikui, tiek visai šeimai.

„Pajutome džiaugsmą, šilumą ir tuo pačiu nerimą – ar galėsime jam padėti?“ – prisimena Jolanta.

Berniukas atvyko iš toli, sutrikęs, jo akyse buvo daug baimės. Nauja aplinka, nepažįstami žmonės ir nežinia, kas laukia toliau, negalėjo nekelti nerimo. „Labiausiai įsiminė jo smulkus sudėjimas, nuskeltas dantis ir mano pasiryžimas būti jam gera globėja“, – pasakoja Jolanta.

Šiame prisiminime telpa daug daugiau nei pirmojo susitikimo detalės. Tai ir atsakomybės suvokimas, ir noras padėti vaikui pasijusti saugiam, ir tylus pažadas būti šalia ne tik tada, kai viskas klostysis lengvai.

Juk vaikui, kurio gyvenime jau buvo netekčių ar nesaugumo, nauji namai savaime dar nereiškia, kad baimės išnyks. Saugumą reikia patirti, o pasitikėjimą – užsitarnauti kasdien.

Sprendimas tapti nuolatine globotoja Jolantai subrendo iš patirties ir noro būti šalia vaiko nuolat. Tai nebuvo vien spontaniškas apsisprendimas padėti. Ji suprato, kad vaikui reikia ne tik laikino rūpesčio, bet ir žmogaus, kuris kasdien dalytųsi jo gyvenimu, padėtų įveikti sunkumus ir džiaugtųsi mažais pasiekimais.

Aplinkinių nuomonės ne visada buvo palaikančios. Kai kurie abejojo, ar toks darbas vertas pastangų, kiti prisipažino patys nesugebėsiantys imtis tokios atsakomybės. Tačiau Jolanta neleido svetimoms abejonėms nulemti savo pasirinkimo.

„Kai kas skatino šį darbą mesti, nes jie taip negalėtų. Aš atsakiau – jūsų darbo dirbti irgi, ko gero, negalėčiau, bet jo mesti nerekomenduoju“, – šypsodamasi prisimena ji.

Šis atsakymas atskleidžia Jolantos požiūrį: kiekvienas žmogus renkasi savo kelią, o tai, kas vienam atrodo per sunku, kitam gali tapti prasminga gyvenimo dalimi.

Nuolatinė globa reikalauja laiko, kantrybės ir atsakomybės. Tačiau Jolantai svarbiausia ne tai, kaip šis pasirinkimas atrodo iš šalies, o tai, ką jis reiškia vaikui.

Jolanta neslepia, kad ryšys su vaiku nesusikuria savaime. Jį reikia auginti – per pokalbius, bendras veiklas, susitarimus ir daugybę mažų kasdienių žingsnių.

Nuo pat pradžių svarbu vaikui parodyti, kad jis yra laukiamas. Suteikti jam savą erdvę, supažindinti su namų taisyklėmis, pakviesti prie bendro stalo, patikėti namų raktą. Tokie, suaugusiajam galbūt įprasti dalykai vaikui gali tapti žinia: čia yra ir tavo vieta, čia gali jaustis savas.

„Ryšys gimsta per veiklas, pokalbius ir begalinę kantrybę. Viskas turi vykti su meile“, – sako Jolanta.

Kantrybės prireikia ir tuomet, kai vaikas liūdi, pyksta ar nenori kalbėti. Ne visus jausmus lengva išreikšti žodžiais, o patirtos nuoskaudos neišnyksta vien todėl, kad pasikeitė gyvenamoji aplinka. Todėl Jolanta stengiasi vaiko neskubinti, išklausyti ir leisti jam kalbėti tada, kai jis tam pasirengęs.

Apie vaiko praeitį taip pat kalbamasi natūraliai, be spaudimo. Iš pradžių pokalbiai būna trumpi ir atsargūs, vėliau jie atsiranda vis dažniau – keliaujant, dirbant ar tiesiog leidžiant laiką kartu.

„Jei vaikas liūdi – liūdžiu kartu. Sakau, kad tai neteisinga ir kad jo šeima visada bus svarbi“, – pasakoja Jolanta.

Šie žodžiai atskleidžia svarbią globos pusę: priimti vaiką reiškia priimti ir jo istoriją. Jam nereikia rinktis tarp praeities ir dabarties, slėpti savo jausmų ar atsisakyti jam svarbių žmonių. Jam reikia suaugusiojo, kuris padėtų išgyventi sudėtingus jausmus ir kartu kurtų saugesnį šiandienos gyvenimą.

Iš šalies nuolatinė globa kartais gali atrodyti kaip nuolatinė kova su sunkumais. Tačiau Jolantos kasdienybė, kaip ir daugelio šeimų, susideda iš paprastų dalykų: buitinių rūpesčių, bendrų veiklų, pokalbių ir mažų džiaugsmų.

Būtent juose ji pastebi didžiausius pokyčius. Vaiko linksmos akys, tylus apsikabinimas, slaptas laiškelis ant stalo ar vis drąsesnis noras pasidalyti savo išgyvenimais gali tapti svarbiausia dienos akimirka.

Jolanta pastebi ir vaiko supratingumą: jis leidžia pailsėti, pasirūpina augintiniais, moka palaukti. Šios kasdienės detalės parodo, kaip pamažu kuriamas bendras gyvenimas, kuriame kiekvienas mokosi suprasti kitą.

Tai nėra greiti ar visada lengvai pastebimi pokyčiai. Kartais pažanga matuojama ne dideliais pasiekimais, o tuo, kad vaikas išdrįsta paklausti, pasakyti, kas jį neramina, ar tiesiog ramiai užmiega žinodamas, kad rytoj jo laukia pažįstama aplinka.

Jolantos istorija primena, kad vaikui svarbu ne vien tai, ką suaugusysis gali jam suteikti, bet ir tai, kad jis lieka šalia. Nuolatinė globa – tai santykis, kuriame pasitikėjimas auga pamažu, o paprasta kasdienybė tampa saugumo pagrindu.

Jolanta žino, kad nuolatinio globotojo kelias ne visada lengvas. Reikia gebėti suprasti vaiko elgesį, priimti jo emocijas ir ieškoti tinkamų būdų padėti. Kartais iškyla klausimų, į kuriuos nėra vieno paprasto atsakymo.

Todėl svarbus ir globos centro specialistų palaikymas. Galimybė pasitarti, gauti konsultaciją ir geriau suprasti vaiko poreikius padeda globotojui jaustis tvirčiau. Atsakomybė už vaiką didelė, tačiau tai nereiškia, kad visus iššūkius reikia spręsti vienam.

Jolanta savo patirtį vertina kaip galimybę ne tik padėti vaikui, bet ir pačiai augti, pažinti naujus žmones ir mokytis iš jų.

„Turiu unikalią galimybę bendrauti su žmonėmis, su kuriais net negalėčiau svajoti susitikti“, – sako ji.

Vis dėlto svarbiausia jos istorijoje – ne iššūkių nebuvimas. Svarbu tai, kad net ir susidūrus su sunkumais galima ieškoti sprendimų, priimti pagalbą ir toliau kurti santykį, kuris vaikui suteikia daugiau stabilumo.

Jolantos istorija atskleidžia nuolatinės globos prasmę – vaikui reikia ne tik vietos gyventi, bet ir suaugusiojo, kuris padėtų jam pasijusti saugiam, išmoktų išgirsti jo poreikius ir būtų šalia kasdien.

Kai kuriems vaikams globėjų šeimą rasti ypač sudėtinga. Tai gali būti vyresni vaikai, broliai ir seserys, kuriems svarbu augti kartu, arba vaikai, turintys įvairių emocinių, elgesio, raidos ar sveikatos poreikių. Tačiau nė vienas vaikas neturėtų būti vertinamas vien pagal savo sunkumus ar praeitį. Kiekvienam reikia galimybės būti priimtam ir augti aplinkoje, kurioje juo rūpinamasi.

Nuolatinis globotojas negali pakeisti vaiko praeities, tačiau gali padėti kurti kitokią dabartį ir suteikti daugiau galimybių saugesnei ateičiai.

Norint tapti nuolatiniu globotoju, svarbu atitikti nustatytus reikalavimus, būti pasirengusiam mokytis, bendradarbiauti su specialistais ir priimti vaiką su jo individualiais poreikiais. Pirmasis žingsnis gali būti paprastas – pasidomėti šia veikla, pasikalbėti su specialistais ir įsivertinti savo galimybes.

Jeigu svarstote apie galimybę tapti nuolatiniu globotoju arba norite daugiau sužinoti apie šią veiklą, kviečiame kreiptis į Mažeikių rajono šeimos ir vaiko gerovės centro Globos centrą.

Adresas: Laisvės g. 83, Mažeikiai
Telefonas: +370 695 55718

Jolanta savo pasirinkimą palygina su kopimu į aukštą kalną – žingsnis po žingsnio, įveikiant sunkumus ir kartu patiriant pasididžiavimą tuo, kas nuveikta.

O abejojantiems ji primena: „Klausykite širdies.“

Galbūt kažkur šiandien yra vaikas, kuriam reikia ne dar vieno pažado, o žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti. Žmogaus, kuris atvertų savo namų duris ir pasiliktų šalia.

Kartais vieno žmogaus apsisprendimas tampa pradžia gyvenimo, kuriame vaikui vėl atsiranda vietos saugumui, pasitikėjimui ir vilčiai.